Gyvo augalo stiebimąsi į viršų vadiname augimu. Augalo judesių yra įvairių, bet svarbiausias yra augimas. Gyvūno judesys be augimo yra reakcija į aplinkos dirgiklius. Žmogaus judesys yra ir augimas ir reakcija į aplinkos dirgiklius, o svarbiausias jo judesys yra veikla. Veikla neturi tikslą ir gimsta iš sąmoningumo, iš jausmo, iš nuotaikos, iš minties, iš proto, pagaliau iš žmogaus esmės, iš dvasios -sielos.
Žmogaus pavidalas pasidaro iš nuolatinio judesio. Dvasia – siela yra pagrindinė veiklos pradžia ir augimo priežastis. Visa, kas esti, yra dvasinės kilmės. Žmoniškosios dvasios judesys spindi iš kūno gyvybingumo. Galima ir atvirkščiai pasakyti, kad kūno gyvybingumas yra dvasios – sielos judesys.
Patyrinėjus žmogaus kūną, nuostabai nėra galo. Apsistokime prie žmogaus kūno atsiradimo. Motinos kūne šalia jos gyvybės atsiranda nauja gyvybė. Pradžioje širdies dar nėra, o gyva materija kala kaip laikrodis, ir kuo toliau tuo stipriau. Iš judesių pasidaro kūnas, jo atskiros dalys. Iš atskiros užuomazgos atsiranda nervų tinklas, stuburas ir galvos smegenys, iš kitos užuomazgos – oda, akys, ausys ir kiti jutimo centrai.
Kartu auga širdis, kraujagyslės, liaukos, vidaus organai, kaulai ir t.t. Iš tų judesių gimsta nuostabiai sudėtas žmogaus kūnas, ir jis pasilieka gyvas, kol judesiai vyksta jame. Kai tik tie judesiai sustabdomi, kūnas nyksta. Tokiu būdu judesiai yra kūno tvirtumo pagrindas.
Kūnas neturi būti nuolatos atstatomas. Nuo to priklauso sveikatos tvirtumas. Širdis plaka ir varinėja kraują į plaučius, į odą ir atgal. Skrandis, vidaus organai ir liaukos nuolat dirba ir juda, priima maistą, susmulkina jį, padaro sau tinkamą gyvo kūno, gyvomis dalimis ir meta į gyvybės srovę. O kas kūnui netinka, išmeta. Visos kūno gyvybės rūšys dirba pagal vieną dėsnį. Tarsi viena jėga, viena mintis darniai veikia, stato kūną, jaunina jį, ir, kas jam netinka, išmeta, pašalina iš kūno. Svarbiausias žmogaus uždavinys yra rūpintis, kad šis procesas vyktų netrugdomas.
Tomas Kravec ir Simonas Skužinskas
Parašykite komentarą