Pokalbių.

Šeimoje. Darbe. Versle. Partnerystėje. Idėjose. Bendruomenėse. Mokyklose.

Pokalbių, kuriuose vienas kalba, o kitas girdi. Be vertinimo ir teisimo.

Pokalbių, kuriuose nėra gėdos ir kaltės jausmo.

Pokalbių, kuriuose stengiamasi, pirma, suprasti.

Pokalbių, kurie nebūtų vertinami per savų įsitikinimų šydą.

Pokalbių, kuriuose neslėptume tikrų jausmų.

Pokalbių, kuriuose galėtume kartais tiesiog pabūti. Be žodžio.

Pokalbių, kuriuose gali būti išgirstas.

Pokalbių, kuriuose asmenybės ištirpsta ir telieka tik istorija viena.

Pokalbių, kuriems neegzistuoja laikas.

Pokalbių, kuriuose jautiesi gyvas.

Pokalbių, po kurių jautiesi, jog ESI. Tau nieko nereikia. To pakanka.

Pokalbių, kuriuose apsikabinimas pasako daug daugiau nei žodžiai.

Pokalbių, kurie yra spontaniški. Be išankstinio plano ir intencijos.

Pokalbių, kuriuose širdis laisva – pilnai išreikšta.

Šiandien žmonija kenčia. Turime viską ko reikia egzistencijai palaikyti, tačiau esame labiausiai serganti karta. Turime geriausias technologijas, begalę knygų, klinikų, būdų būti sveikiems ir laimingiems.

O sergame stipriai. Galima būtų tai pavadinti – dvasine krize.

Kai pilnos rankos visko, o širdis tuščia.

Išmokome santykiuose save paslėpti. Išmokome apsiginti. Išmokome atsakyti kitam jau su paruoštu atsakymu. Išmokome bėgti nuo nepatogių susitikimų sukurdami situacijas ir teisindamiesi. Išmokome vertinti kitą pagal jo pareigas, autoritetą, poziciją darbe, pinigų gausą banke, ar kokį automobilį vairuoja.

Tad, tokie mūsų pokalbiai ir išlieka.

Tušti. Paviršiumi grįsti. Niekam nesuprasti.