Prisimenu, kai pirmą kartą dariau šį ritualą, nesuvokiau tuo metu, kiek dalykų tiesiog guli ir nėra naudojami, kiek drabužių buvo užsidėti tik kartą ir guli spintose, kiek laiko išleisdavau ir valios pastangų kasdien trindamas naujienlaiškius, kuriuos kadaise prenumeravau, tačiau niekada jų neatsakiau, ir patapo kaip normalus įprotis pravalyti paštą kasdien nuo šiukšlių. Pastebėjau, jog nebedarant tam tikrų dalykų, nereikia ugydis naujų įpročių tam, kad susitvarkyti su pasekmėmis. Tiesiog – mažiau nuodyti save ir mažiau reikės laiko sprendimams ieškoti kaip išsivalyti.

Po kurio laiko, vėl atlikau. Ir vėl. Nėra taip, jog vieną dieną nebebus ką valyti. (o gal???). Įgijau žvitresnio aiškumo PRIEŠ pirkimą, o kai reikia, iškeliu klausimą: “Ar tikrai reikalingas šis daiktas ar paslauga? Ar naudosiu daugiau nei kartą? Jei tik kartą, galbūt geriau išsinuomoti ar pasiskolinti vienam kartui.”

Vien šis išsivalymo vyksmas įnešė kitą kokybę kasdieniuose pasirinkimuose. Vadinasi, mažiau streso, mažiau chaoso finansinėse ataskaitose, daugiau erdvės naujoms idėjoms, patirtims, didesnis pasitenkinimas nesureikšminant turiu ar neturiu, platesnis dėmesys patirtims, kuriose būnu.

Tiesa tokia, kad dažnai, mūsų erdvę okupuoja begalės nereikalingų daiktų. Kai kuriuos daiktus perkame iš reikalo, tačiau panaudojus, jie patampa nebenaudingi ir jie padedami į kampus. Kitus, perkame tiesiog pagal nuotaiką, nes tuo metu kažkaip jaučiamės ir pats pirkimo procesas papildo ir pakelia nuotaiką. Laikinai. Panaudoję ar nepanaudoję, numetame į šoną ir pamirštame. 

Dar kartais perkame, kai emociškai nesijaučiam užtikrinti savimi, trūksta pasitikėjimo ir galvojame, jog turėdami ypatingą daiktą ar būdami specialioje vietoje, mūsų asmeninė vertė nuo to paaugs, tad stengiamės užpildyti tą vidinę nepasitenkinimo, gėdos, skylę. Tai dažnas reiškinys tarp žmonių lakstančių per skirtingus klubus, grupes, susitikimus. 

Erdvės vis pildosi, daiktų daugėja, o pačiose erdvėse vietos mažėja. Vis sunkiau kvėpuoti tokioje aplinkoje, vis mažiau gyvybės jaučiama.
Erdves palaikyti reikia vis daugiau laiko ir energijos išskirti, nors ir didžioji dauguma prikauptų daiktų net neturi jokios naudingos funkcijos, nes nebėra naudojami, tačiau jie vis dar ten. Ir žinau žmonių, kurie mėgsta sakyti – “o jei prireiks ateityje?” Tikriausiai ir tu turi tokių draugų ar artimųjų. 

Ir galime tai tęsti toliau, tačiau kuo daugiau kaupiame, tuo sunkiau darosi palaikyti erdvę švarią, nes darosi vis sunkiau būti apkrautoje vietoje ir kartu nešiotis su savimi visą šį svorį, ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Taip kaip kūnas su viršsvoriu nešiodamas extra kilogramus nereikalingo svorio, kai organams ir sąnariams tenka didesnis krūvis sustyguoti kūno veiklą, eikvojama labai daug energijos. Realiai, niekam.

Esame užsiėmę išlikimu ir daiktų išlaikymu. Tačiau tai nebūtina tęsti. Galima nusimesti visą šį svorį. Tą galima pakeisti.

Jau dabar galima nuspręsti kas nereikalinga ir to atsikratyti, išmesti, padovanoti, atiduoti.