Ir tikrai ne tame, jog tau kažko trūksta:
– laiko (visi turime tiek pat valandų paroje),
– erdvės,
– idėjų,
– pinigų,
– draugų,
– informacijos,
– įrankių.

Tiesa ta, jog jautiesi “be ryšio”. Lyg pametęs savo kelią.

Kol jautiesi “atsijungęs”, lyg išmestas per bortą vidury banguojančios jūros, tol atskirtumo jausmas tave blaško į akmenuotus jūros krantus ir kaskart palieka įdrėskimą kūne.

Problema kita, jog nesaikingai skaitant knygas, kreipiantis konsultacijose į specialistus, vaikščiojant iš programos į programą, ieškai to kas IŠGELBĖS tave iš tos keblios situacijos. Lyg “išorinis Dievas” išlaisvins tavo surištas rankas. Ir tu toliau galėsi eiti daryti ką darei iki šiol, iki sekančios panašios akimirkos. Vis pamiršti, jog net Dievas nesikiša ir nelaužo laisvos valios įstatymo.

Tiesa ta, jog neužtenka panorėti.

Kai atpažįstamos mintys, veiksmai įtakoję skaudžias pamokas, dažnai supranti, jog nėra sveika tęsti ta pačia kryptimi. Ir lyg atrodo jau pradedi žingsniuoti naujo tikslo kryptimi, tačiau paėjus kelis žingsnius, vėl sugrįžti prie senų įsitikinimų ir veiksmų. Ir taip ratas po rato, sukasi nesibaigianti karuselė. Kai iš tiesų, tereikia laikyti vairą (dėmėsį) ta kryptimi ir tik eiti.

Tai paprasta, tačiau nėra lengva.

Ir prisiliesti prie to RYŠIO, tau trugdo aibė sluoksnių:
– sunkus maistas ir gėrimai,
– toksinai maiste ir kituose produktuose (dantų pasta, skalbimo milteliai, vanduo, ir t.t.)
– netvarka namuose,
– įsitikinimai,
– perfekcionizmas,
– noras kontroliuoti kitus,
– noras būti išskirtiniu,
– kaltė,
– siekis gauti kitų pritarimą ir pripažinimą,
– per dideli įsipareigojimai,
– lyginimasis su kitais.

Verta tikrai gerai pajausti ar tai tiesa, kai sakai, jog pažįsti save ir atradai savo kelią, net jei kai atrodo viskas sekasi. Tas, kuris atrado, nesigiria socialiniuose tinkluose, jog atrado. Jis eina. Jo buvimas yra žodis.