Visi yra pilni neapykantos sau.

Ar galvoji, jog nekęsdamas savęs, tu galėsi rasti ką nors kas mylės tave? Tu pats nesi pasirengęs mylėti save; todėl yra neįmanoma kitam mylėti tave. Tu priėmei idėją, jog nesekdamas tam tikrų taisyklių, religinių dogmų, politinių idealogijų, tu esi nieko vertas.

Kai tu gimei, tu negimei kaip Krikščionis, Katalikas, negimei kaip komunistas. Kiekvienas gimęs vaikas ateina kaip tabula rasa, visiškai švarus. Niekas ant jų neparašyta – Biblija, Koranas, Gita – ne, niekas ant jų neparašyta. Jis neatsineša šventos knygos su savimi, jis ateina tyras. Tačiau jo tyrumas patampa didžiausia problema, nes visi aplink jį yra tarsi vilkai – pasislėpę kaip politikai, kunigai, tėvai, mokytojai. Jie visi šoka ant tavo tyrumo. Jie pradeda rašinėti dalykus ant tavęs, kurie vėliau, jų manymu, pataps palikimu. Jie suniokojo tavo palikimą. Dabar jiems įmanoma tave pavergti, kad darytum tai ką jie nori, kad darytum.

Strategija labai paprasta: sunaikink asmens natūralią meilę sau. Tada jis pataps bevertis savo akyse, jis bus pasiruošęs padaryti bet ką vardan aukso medalio, kad tik pajaustų bent šiek tiek vertumo – kad jis irgi yra KAŽKAS.

Praėjo milijonai metų…o žmogus taip ir liko vergu, jausdamas trūkumo kompleksus savyje, nevertumo, kadangi jis negali išpildyti to ko jo prašo. Tiesą sakant, tai ko prašo jo yra taip nenatūralu, kad nėra šansų to išpildyti. Ir per tavo menką savivertę, mesijai tampa vis didesni ir didesni, nes jie sako, jie prisiekia , jog yra gelbėtojai; jie tave išgelbės. Tu negali išgelbėti savęs. Jie niekada neleido tau išmokti plaukti. Būdamas tik pats vienas, tu gali tik nuskęsti.

Politikai teikia viltį, jog greitai nebus skurdo, tačiau skurdas tik auga. Kol Etiopijoje tūkstančiai žmonių miršta kasdien iš bado, Amerikoje pusę milijono žmonių kenčia nuo viršsvorio ir persivalgymo.

Amerikoje miršta dėl to, jog persivalgo.

Etiopijoje miršta dėl to, jog neturi ką valgyti.

Ar tu vis dar manai, jog pasaulis, kurį kuriame yra sveikas?

Visa tai vyksta vardan altruizmo. Todėl aš noriu, kad tu taptum absoliučiai savanaudžiu. Mylėk save, būk savimi.

Neblaškyk savo dėmesio nei religija, nei politika, nei sociumu, nei edukacija. Tavo pirma atsakomybė nėra nei religija nei šalis. Tavo pirmoji atsakomybė yra priešais save. Ir pamatyk: jei kiekvienas myli save, rūpinasi savimi, jo sumanumas pasieks viršūnę, jo meilė liesis per kraštus. Man tai, filosofija paremta savanaudiškumu, pavers jį tikru altruistu, nes jis turės tiek daug pasidalinti, tiek daug duoti, kad pats davimas pataps jam džiaugsmu, davimas bus šventė. Altruizmas gali būti tik kaip pasekmė meilės sau.

Tau tiesiog reikia pasitikėti savimi; tai dar vienas pavadinimas meilei sau. Ir kai pasitiki ir myli save, matomai, tu pasiėmei visą atsakomybę už tai kas esi, ant savo pečių. Tai suteikia begalinę jėgą buvimo savimi, jog niekas tavęs daugiau negalės pavergti.

Ar tu matai individualumo grožį žmogaus, kuris gali stovėti pats ant savo dviejų kojų? Ir kas beatsitiktų – džiaugsmas ar liūdesys – gyvenimas ar mirtis – žmogus, kuris mylėjo save yra taip stipriai integravęs save, jog jis sugebės ne tik mėgautis gyvenimu, bet ir mėgautis mirtimi.

Nenoriu, kad būtum verslininkas, noriu, kad būtum lošėjas. Ir kai loši, padėk viską ant vienos kortos. Nieko nesaugok kitai akimirkai. Ir toliau kas beįvyks atneš nuostabių palaiminimų tau. Net jei patapsi prašytoju, tavo Būtis bus daug oresnė nei imperatoriaus.

Kiekvienas vaikas gimsta su juoku ir džiaugsmu; tik jis pamiršęs savo kelią į sveikatą ir pilnatvę.

Durys atsidaro šią pačią akimirką – visada dabar, kur gyvenimas ir mirtis nuolat susitinka. Kadangi pasirinkai mirties kryptį, nes tai buvo interesas tų valdančiųjų galioje, tu pamiršai, jog gyvenimas tirpsta, kol esi paskendęs liūdesyje.

Kartą Konfucijus buvo paklaustas savo studento kaip būti laimingu. Konfucijus atsakė, “Tu klausi keisto klausimo; tai dalykas, kuris yra natūralus. Jokia rožė neklausia kaip būti rože.” Kas liečia liūdesį ir beviltiškumą, tu turėsi pakankamai laiko savo kape paliūdėti. Tačiau kol esi gyvas, būk totaliai gyvu. Iš šio totalumo ir infensyvumo iškils džiaugsmas, o toks žmogus išmoks ir šokti.

Mes norime, jog visa žmonija būtų laiminga, šoktų ir dainuotų. Tada visa planeta pataps brandesne, evoliucionuojanti sąmonėje. Liūdnas žmogus negali turėti skaidrios sąmonės; jo sąmonė yra prigesinta, blanki, sunki, tamsi. Tik tada kai juokiesi iš širdies, staiga, lyg šviesos blyksnis, visa tamsa išnyksta.

Tavo juoke, tu esi autentiškas Tu. Tavo liūdnume, tu paslėpei savo originalų veidą su netikru identitetu, kurį nori matyti visuomenė. Niekas nenori, kad būtum toks laimingas, kad pradėtum šokti gatvėje. Niekas nenori, jog juoktumeisi garsiai; kitaip kaimynai pradės belstis į sieną rėkdami, ‘Stop!’

Niurzgimas yra OK, juokas kelią sumaištį. Niurzgantys žmonės negali toleruoti tų, kurie nėra niurzgūs. Vienintelis nusikaltimas tų, kurie labai laimingi, kad jų laimė sukelia didžiulį pavydą masėje žmonių, kurie gyvena beviltiškai. Masės negali toleruoti tokių laimingų žmonių; jie turi būti sunaikinti, nes jie provokuoja tavyje maišto galimybę, ir tu bijai to maišto.

Kai žmogus įsimylės maištą, jis bus teisingame kelyje.

– Osho