Kaip numalšinti vidinį konfliktą?

Kai viena dalis nori, o kita ne, kai pusė širdies jau atleidusi, o kita – ieško tiesos ir nepasiduoda minkštumui.

 

Vidaus konfliktas.

 

Apie jį niekas nekalbėjo, niekas jo neminėjo po vaikystės dangumi. Tada tik pasakose egzistavo konfliktai ir konkuruojantys personažai. Gal ir mes lengvai vilkdavomės blogiuko kepurę ir skriedavome savo kiemais ir pakrūmėm. Naktį buvo smagiausia buvo žaisti slėpynių, gulėti burokų lysvėje užgniaužus kvėpavimą, kad tik tas, ieškantis praeitų nepastebėjęs.

 

O kitą akimirką aš pati būdavau ieškančioji. Ir visi atrodydavo taip idealiai pasislėpę, kad vos išeidavau į plynę, kur turėjo būti bent menkiausių žaidėjų apraiškų – jų nesimatydavo nė ženklo. Ir taip sliūkindavau, dairydavausi ir galų gale praradusi viltį ir sulėtinusi žingsnį pamatydavau visai prieš nosį kyšančią vieno iš draugų koją.

 

Taip ir keisdavomės, tai bėgdavom vieni nuo kitų, tai vėl būryje būdavome komanda. Čia pereiti nuo vieno vaidmens prie kito – buvo vieni juokai. Juk tai žaidimas.

Kažkada žaidimas pavirto į rimtą gyvenimą ir buvo pasakyta, kad taip kaitalioti nevalia. Tada įtikėjau, kad reikia pasirinkti vieną barikadų pusę. O vandeniškas smalsumas vedė kur kas giliau. Kartais norėdavosi kavos su pyragėliu, o kartais tik sveikuoliško deserto. Kartais net desertas neužlopydavo širdies skausmų, o kartais širdis dainuodavo vien nuo gaivaus vėjo.

 

Sunkiausia būdavo suderinti save į vieną visumą. Juk kažkada tuo patikėjau, kad vientisumas – dorybė.

 

Kartais taip užsimiršdavau savo veiklose, kad nė nepastebėdavau seniai neužpiltos arbatos, kurios vanduo būdavo pavirtęs atgal į ledinį. Nuo to nei aš, nei vanduo neprarasdavome savo vertybės.

 

Taip plaukdavo dienos.

 

Būdavo sunkiausia atsistoti prieš skirtingų dalykų norinčias savo dalis. Nė nežinodavau, kurios pusėn stoti. Kol nepaisčiau jų – jos tyliai tykodavo kampučiuose ir (atleiskit man už tokį akibrokštą) man būdavo lengviau.

 

O savęs ieškojimo kelias turi šalutinį efektą – nubunda vidus su visomis savo spalvomis. Tada belieka pasileisti linksmaisiais kalneliais ir imti iš jų visus nuotykius. Priartėjus prie dramatiško sielos pokyčio, gali išlysti visai netikėta tingumo apraišką. Tokia saldi, neslėpsiu to. O susitaikius su pasaulio tobulumu ima ir tenka pakovoti už save, savo įsitikinimus. Ir ne tik rimtu veidu, bet rimtai pyktelėjus.

 

Kai viena pusė jau persisotinusi nuo patirčių ir ramiai ilsėtųsi, o kita – nerimsta iki tobulybės.

 

Kartais tenka apkabinti abi tokias savo dalis. Ir maitinti kiekvieną savu maistu.

 

Tegul būna jos mūsų resursai. Jos skirtingos ir gal net nesuderinamos, bet nešančios vertę.

 

Autorius: Asta Bajarūnaitė

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Kaip atsikratyti priklausomybės? | Simonas Skužinskas

2021 balandžio5d.

Komentarų: 0

Kaip atsikratyti priklausomybės nuo – maisto, alkoholio, vaistų, cukraus, telefono, kompiuterinių žaidimų, toksiškų santykių. Sužinok kaip gyventi be šių problemų.

Apsimetėlio paradoksas | Simonas Skužinskas

2021 kovo29d.

Komentarų: 0

Apsimetėlio paradoksas - naujojo amžiaus 'liga'. Kaip išsilaivinti iš begalinio noro palikti įspūdį kitam, patikti, būti priimtam, mylimam?

Geriausias sekantis žingsnis | Simonas Skužinskas

2021 kovo23d.

Komentarų: 0

Nori pasiekti didelių tikslų versle? Išmok mažų žingsnelių meno.