Tiesa ta, kad šiandien prieiti prie informacijos nebėra ribų ar trigdžių. Viską galime turėti ant lėkštutės, jei tik to norime. Niekada dar nebuvo taip lengva surasti knygą, kursą, užsisakyti paslaugą, aplankyti gydytoją, nusipirkti daiktą iš svetur. Sienų neliko. Tai ko norėjome – visišką priėjimą prie to ką akys mato – turime savo rankose.

Ir dar niekada žmogus nebuvo tiek sumišęs viduje, apsunkęs, dažnai ir stipriai sergantis, ir pasimetęs išvis kas jis toks yra.
Tačiau universali tiesa yra ta, jog mūsų, kiekvieno individualaus žmogaus, realybė realizuojasi pagal tai kur žmogus laiko dėmesį.

Mūsų “rūpintojėliai” tai puikiai supranta. Daryk “vardan TAVO sveikatos, gerovės, laisvės”. Tie kas daro aklai, nesigilindami, tą ir gauna. Laisvę, gerovę, sveikatą, tik ji būna kitų rankose už didelę kainą. Tie kas nieko nekeičia savo įpročiuose, gyvenimo būde, ir nuolat lankosi šeimos klinikose, ligoninėse, iš ten neišlenda. Nes jie atidavę savo sveikatą kitiems į rankas, “gydosi” ir niekaip nepasveiksta. Juk, sergančioje aplinkoje neįmanoma būti sveikiems. Tą suprantam?!

Taip ir šiandieninis asmeninins tobulėjimas, Naujojo Amžiaus dvasingumas klęsti, nes žmogaus dėmesys nuolat kituose – knygose, seminaruose, youtube kanaluose, blog’uose (kurį dabar tu skaitai), kitų žmonių sėkmės istorijose.

Žmogus įprato gyventi virtualiame pasaulyje, tai yra, galvoje. O tie, kurie uždirba gerai iš to, tai supranta. Žmonės tėra vartotojai, duokime jiems tai ko jiems reikia (nors jų norai skiriasi nuo to ko reikia). Ir pastebiu vis labiau, jog tam, kuriam REIKIA kažko – jis ras būdų nieko nedaryti ir ieškos lengviausų pasiteisinimų atiduoti atsakomybę į kito rankas. Tam, kuris NORI, jis ras būdą tai turėti ir prisiims atsakomybę už pasirinkimus.
Ir NIEKADA žmogus nesijaus ramus, kol gyvens galvoje, informacijos vartojime, nes tai neužpildys to kas jis yra šiame įsikūnijime – žmogus.

Nėra patirčių – nėra ir gyvumo jausmo kūne.

Tas, kuris bijo dabarties, gyvena galvoje. Todėl ir jo sprendimai yra “kreivi”, atitolę nuo realybės, neatitinkantys tikrosios jo gyvenimo vertės. Ir pilnatvės niekada nepatirs. Pradėjus kimšti informaciją taip kaip kemšamas maistas į apsunkusį ir pavargusį kūną be energijos, kuris nuolat dirba, “vergauja” žmogaus “reikalams” ir nebespėja apdoroti visko – kai ligos veržiasi viršsvoriu ir nebesuvaldomomis emocijomis, pasidaro nuobodu, liūdna, ir norisi “užpildyti” tą tuštumą. Žmogus jaučiasi bevertis, aplipęs svetima informacija.

Nežino ką vertina, nesupranta kuom tiki ir tikėti, neturi suvokimo ką valgyti, nesupranta kur yra ir koks būtų geriausias žingsnis akimirkoje. Patapo tobulu, tačiau kopija – sociumo idėjų.