Daug kartų aš taip bėgau nuo savęs. Nerdavau į knygas, į seminarus, kursas po kurso, stovyklos, kelionės, “pabėgimai”, meditacijos, kad tik nesusitikčiau su realybe – serga dvasia. 

Per daug buvau užsiėmęs savimi, spausdamas ir neleisdamas žaizdoms užgyti. 

Tos pamokos daug išmokė mane, ir tuom noriu pasidalinti su tavimi drauge. 

Šie mini ritualai man padėjo nustoti suktis tame pačiame rate, kuriame jausdavausi, jog kelio galo nėra. 

• Mažiau veikti, nes REIKIA, ir daugiau atsipalaiduoti ir leisti sau neveikti (patikėk, pasaulis nesugrius per kelias dienas),
• Laikas gamtoje bent kelias dienas iš eilės reguliariai be technologijų ir kitų žmonių,
• Sveika mityba – vanduo ir gyvas maistas, poilsis nuo apdirbto maisto,
• Daugiau tylos be minios žmonių, be lėkimo ir tikslo siekimo,
• Rašymas – geriausias vaistas kokį esu atradęs – tai tiesioginė sielos išraiška, kuri liejasi per rašiklį ant popieriaus,
• Lengva mankšta ir tempimai su gilesniu kvėpavimu (gimnastika, joga, pasivaikščiojimas),
• Poezija,
• O kartais ir ramus pasibuvimas su sielos draugu, kuriam galiu atsiverti kaip jaučiuosi, be noro gauti atsakymą iš jo – kartais užtenka tiesiog tylaus pasibuvimo,
• Pagalba kitam – maži geri darbai be noro viešintis ar parodyti kitiems. 
  
  Dažnai mes per daug darome, padrikai, susitelkę į kiekybę, o ne kokybę. Per mažai būname.
  O kai būname, darome tai kas svarbiausia ir prasmingiausia tiek mums, tiek mūsų bendrystėje su kitais.