Šiandien, kai aplinkui tiek chaoso, didžioji dauguma žmonių ant tiek yra įnikę į kitų reikalus, dramas, jog nesirūpina savo kiemu. Patikėję mantra: “Kenčiančiam dangus”, eina gelbėti tų, kurie neprašo ir neklausia. Po to klausia: “kodėl mano gyvenimas neveikia?” Išmokyti visuomenės KĄ turi mąstyti, kas teisinga ir kas ne, gyvena apsisėję baimės sėklomis, toliau laistydami jas kasdien savo pastoviu dėmesiu, maitindami baimes savo energija.
Jei nesirūpini savo sveikata (pabrėžiu – SAVO), už pasekmes ką kiti tau parenka, TU atsakysi, gale dienos.
Jei nesirūpini savo psichologine švara ir pastoviai šiukšlini informacija nesisujusia su tavo norimo gyvenimo kūrimu, neverk, jog kažkas neveikia. Tu ir negali žinoti ko nori ir kaip tu veiki, kaip tavo natūra veikia, kai tu nuolat užsiėmęs kitų reikalais.
Jei nesirūpini savo sielos poreikiais, nemaitini dvasios ir negyveni savo vertybėmis, nekaltink kitų, jog tavo sode niekas nežydi. Tu niekada ir nesirūpinai savo sodu.
Tu ir negali pajusti vidinio komforto, tos ramybės, prie kurios vis nori sugrįžti per meditacijas, išėjimą į gamtą, muziką ir t.t., nes tu pavargsti nuo bėgiojimo tarp triukšmo ir tylos. Kol tavo energija nėra pakreipta savų poreikių, minčių/idėjų realizavimui, nes vis atidėlioji ar vengi, nes bijai būti SAVANAUDIŠKU kitų akivaizdoje, tol ir neįtvirtinsi tos ramybės, kuri JAU yra ir jos niekur nereikia išgauti kitur.
Tu kitiems būti naudingu, kai esi pats naudingas (nekenkiantis) sau!
Tau reikia nusimesti visą šlamštą, kuri kasdien nešioji ir “tvarkaisi” taip atiduodamas savo ribotą energiją, tikėdamasis jėgos pasisemti iš kitų. Kas bus kai šie pasitrauks? Jei jėgą atiduodi kitiems ir jautiesi išsekęs nuo viso pasaulio, vadinasi, tu esi tas centras iš kur ta jėga išeina. Vadinasi…?
Parašykite komentarą