Neišglostyti tekstai ir rašiniai sutinka skaitytoją, kai rašančio pasaulį pasiglemžia nerimo banga.

Veikloje būta sustingimo, kelių žingsnių atgal, miegas vis išbudina ir neleidžia nugrimzti į ramų poilsį, išorė kelia susierzinimą ir rankos nusvyra prieš bet kokį daugiau jėgų reikalaujantį veiksmą.

Savęs suvokimas kažkur pasitraukia ir viršų ima neramios mintys.

Atiduoti, regis, nebėra ką, o duoti vis prašoma. Gal net labiau sau iš savęs.

Tomis akimirkomis gerai nepabėgti nuo savęs, savo kūno, savo širdies, savo sielos. Užklimpus į pelkes jos ima mokyti.

Kad ir kaip nelengva išbūti – kviečiu sustoti.

Ko šią akimirką prašo kūnas? Ar ramybe ir šiluma jį liūliuosi? Ar suteiksi postūmį bėgti tvirtu žingsniu per ryto rūką?

Kartu paklausk, ką pasakytų širdis. Kur jos didžiausias noras ir džiaugsmas? Ar dabartinė sustojimo akimirka ją maitina, ar ji prašyte prašo meilės?

Nepamiršk įsiklausyti į sielą. Kur link ji tave veda? Kuria tau patirtis, kad geriau girdėtum povandeninius dūžius. Jie neregimi plika akimi ar bėgant kasdienos keliu.

Kviečiu išbūti sustojimo akimirkas kai jos ateina. Kviečiu atrasti savo ramstį, prašyti pagalbos, kada reikia ir pasikliauti savimi.

Balansas išlieka šviesoje ir sutemose. Tegul jos būna intensyvios iki pačios širdies.

Autorius: Asta Bajarūnaitė