Vakar bendravau su savo senu bičiuliu iš Airijos per Zoom’ą šia tema. Iš pokalbio apie tai ką jis nuveikė per praeitus metus, ką aš, kaip visada, pokalbiai nuveda kažkur giliau. Jis dirba su žmonėmis, kurie nori mesti rūkyti, atsikratyti svorio, išrauti senų įsitikinimų programas ir gyventi sveikai bei laimingai. Kalbėjome apie tai, kad dažnai žmogus turintis polinkį mokyti kitus, pats to nedaro ko moko.
Antai, tėvai moko vaikus sveikiau valgyti, nors jų pačių veiksmai to nepagrindžia (jų žodžiuose nėra svorio). Arba psichologas padedantis kitiems mesti rūkyti, pats traukia be perstojo. Ir ne retai, tai kuom mokoma kitus, gali erzinti, nes jie nedaro taip kaip mokoma, rodoma, rekomenduojama. Kaip bičiulis išsireiškė – nejautė suderinamumo tarp jo žodžių ir veiksmų, kai jis konsultavo žmogų su viršsvoriu, o pats valgė bulkutes vakarais. Jo sąžinė negalėjo nekalbėti. Ir tik tada, kai jis pradėjo gyventi tuom, ką sako kitiems, susitikus žmogų su viršsvoriu ir konsultuodamas, jis jautė ramybę, suderinamumą. Ir jo neerzino faktas, kad tas žmogus gali ir nedaryti kas rekomenduojama. Nes supranta, jog tai jo pasirinkimas, jis elgiasi taip, nes to nori.
Todėl, su bičiuliu pasijuokėme gardžiai, jog geriausias ir greičiausias kelias į progresą yra eiti į tuos žmones, vietas, kurios erzina. Tada pasitikrinti, kiek to patys darome. Ir daryti – kitaip. Tad, jei mokome vaikus kažko, visuomet pasitikrinkime ar patys esame pavyzdžiai to ko mokome. Sakome vaikui – susikaupk. Bet ar patys tai darome? Niekas mokyklose nemokina vaikų KAIP susikaupti. Tik sako jiems tai daryti, be informacijos ir praktikos kaip.