Labas rytas, sakau sau, kai keliuosi.

Tas dėmesys, kurį tuoj imsiu reikšti kitam, pirmiausia apkabina mane pačią. Švelniai paklausiu, koks jausmas mano viduje, lengvai stebiu einančias mintis, pradedu stebėti iš vakaro susikurtą aplinką. Įkvepiamas oras primena apie gyvybę kūne. Lėtai, sakysite? Minutė savistabos man kaip sporto pratimai.

Gal jūsų rytai prasideda nuo sporto? Kažkiek pavydu. Norėčiau ir žinau tą poveikį. Kai užsibrėšiu – paliksiu savo vidaus pasipriešinimą ir prisijungsiu. Šįkart pasislėpsiu po „kiekvienas savo tempu“ apklotu.

O koks tavo geras rytas? Ar galima jį susikurti po žingsnį?

Aš sėkmingai keliavau per gyvenimą su dėmesio trupiniais sau. Tikėjausi, kad praslysiu. Pažadai sau, kad jau rytoj bus kitaip. Nelabai būdavo. Energijos – nulis, juk reikėjo ją taupyti. O net iš „santaupų“ nelabai daug ką nuveikdavau.

Vis tikėjausi „bum“ jausmo, „voilà voilà“ (kaip išsireiškia prancūzai įgarsindami „štai“) būsenos.

O viskas ėjo savu tempu ir vis dar keliauja.

Dėkingumo praktika padėjo vienam, tikslų išgryninimas pakeitė kitų gerovę ir taip toliau ir panašiai, sukasi daug istorijų mintyse. Sėkmės pasakojimai – individualūs, jie priartina kiekvieną prie savo stiprybės ir galios.

Ir čia jums norėtųsi pateikti receptą, ką daryti, kad gyvenimas veiktų. Tokį originalų, su maloniais prieskoniais, maloniai naudojamą. Apie jo egzistavimą sukurtos legendos.

Aš stebėjau moteris savo aplinkoje ir dėliojau savo receptą.

Pirmoji slaptai stebima – Moteris su aistra grožiui. Jos buityje – estetika, gėlės, rūbai ant jos kūno nugula drąsiai, ji mėgsta sportą, o po jo – kvapnius patiekalus, su meile paruoštus savo šeimai. Aistra gyvenimui – pasiimu tokį ingredientą į savo dienas.

Mano akis taip pat užkliūva už švelnių bruožų ir fotografijos kalba kalbančios būtybės. Save ji randa gamtoje, bendrystėje, užsispyrime pabaigti. Susitikus mėgaujuosi jos švelniais, bet kartu pastiprinančiais apkabinimais. „Eik kur veda širdis“ – pasiimu tai, kuo, mano akimis, gyvena ji.

Dar pakeliui nusišypsau stipriai asmenybei, palaikančiai, kad ir viesulai siaustų. Kažin, ar pavyks pasiimti jos užburiančios jėgos? Renkuosi.

Ir taip po dalį dedasi mano receptas gyvenimui, kuriam taip pat reikia ir tuščio lapo.

Be mistikos čia neapseita. Be visiško savęs praradimo ir kelionių po paslaptis.

Tam, kad atrastume, galim leisti prarasti, prarasti save iki visiško proto palikimo kažkur šalimais.

Pažiūrėti į gyvenimo mokinio žvilgsniu. Nuo ryto, nežinoti nieko. Pamiršti kelią į centrą ir važiuoti stebint naujomis akimis gatves ir medžius. Kitaip pažiūrėti į kamščius, sutikti praeivį, paklausti vardo. Gal savo mylimo draugo paklausti: ką šiandien dėl tavęs galiu padaryti? (ir tikrai tą padaryti, net jei tai būtų kelionė į Romą drauge).

Pasinerti į gelmę, pamiršti savo vardą, bet vardu kreiptis į tolimame kambaryje sėdintį kolegą ar padėkoti padavėjai, paklausus, kuo ji vardu.

Palikti savo nuostatas ir paklausti prekybininko, kokio skonio tie akį traukiantys rausvi ledai. Ir išsirinkti tą porciją, kurią pasirinktų viduj gyvenantis spindinčių akių vaikas.

Gerai išsirąžyti, apsidairyti. Nieko negalvoti. Patylėti.

Pamiršti, kas esu. Pasitraukti į tuštumą. Apkabinti save patį.

Prarasti, nereiškia nurašyti visa, ką mes žinom. Prarasti save – tai atrasti daugiau aplink ir tada tik išsiplėsti.

Į mistines gelmes nueiname savo keliu. Reik tik išmokti nebijoti nei mistikos nei gelmių. Ir galų gale, ką jos galėtų mums pikto padaryti, jei mes jų net nepažįstam?

Tegul būna tai dalis mūsų dienų.

O savo stiprybes susikursime patys.

Su meile.

Autorius: Asta Bajarūnaitė